Įvykusios parodos

Pirmoji paroda iš ciklo “MODERNėjant: Kryžiaus link”, kurioje eksponuoti XX-XXI a. kūriniai iš Kauno arkivyskupijos muziejaus ir Parko galerijos rinkinių, Kauno Šv. M. Marijos Ėmimo (Vytauto Didžiojo) bažnyčios.

Parodoje atskleista Gavėnios ir jos metu kontempliuojama Kristaus Aukos tema, apmąstant Kristaus Kančios kelią ir Nukryžiavimą, džiugiai sulaukiant Prisikėlusio Kristaus Velykų stebuklo. Kūriniai sugrupuoti siekiant perteikti religinio meno kaitą XX–XXI a. pr.: nuo modernumo paieškų tarpukario dailėje, pereinant prie šioje tradicijoje subrandintos išeivijos dailės, tuo pačiu metu pavergtoje Lietuvoje sovietmečiu tapyto paslėpto religingumo, užbaigiant vėl laisva tapusioje Lietuvoje sukurtais naujausiais kūriniais.

TARPUKARIS. 1918 m. atkūrus Nepriklausomos Lietuvos valstybę, tarpukario dvasininkai ir menininkai ieškojo tarpusavio dialogo. Abiejų pusių šviesiausi atstovai įžvelgė grėsmę, kad bažnyčios pripildytos tipiniais bedvasiais masinės gamybos dirbiniais, kai tuo tarpu menininkai stokoja darbo. Kita vertus, suvokta, kad religinė dailė tęsia Bažnyčios tradiciją, turi savitus ikonografijos principus, į kuriuos menininkai privalo atsižvelgti ir juos išmanyti, o tik tuomet savitai perkurti. Tarpukario menininkai lietuviško identiteto ieškojo liaudies mene, iš jo temų, formų, stilizacijos semdamiesi įkvėpimo. Šią tendenciją galima užčiuopti jau M. K. Čiurlionio kūryboje, bet praktiškai daugelis tarpukario menininkų išbandė studijų užsienyje, ypač Paryžiuje metu, kur regėjo kaip sėkmingai gali būti sintetinama Bažnyčios tradicija, archajiškas liaudies menas ir naujausios meno tendencijos. Taip Vytauto Kazimiero Jonyno „Pietoje“, sukurtoje 1933 m. studijuojant Paryžiuje, persipina stilizuotos liaudies grafikos ir modernaus meno įtakos. P. Kalpoko „Pietoje“ figūrų deformacija, proporcijų iškraipymai, galiausiai koloritas ir bendra nuotaika tarsi įkvėpta vėjo ir lietaus nugairintų medinių liaudies skulptūrų. Tuo tarpu Matas Menčinskas, studijavęs Madride ir Buenos Airėse, įkvėpimo sėmėsi iš profesionalaus baroko meno, jo ekspresyvumą vėl aktualizuodamas šiuolaikinėmis formomis.

MODERNėjant: KRYŽIAUS LINK

2023 03 09 – 05 29

Itin svarbu, kad iškiliausi dvasininkai priėmė modernią dailę į Lietuvos bažnyčias, įsigydavo ar net specialiai užsakydavo dailininkams naujus kūrinius. Antai Kauno Vytauto bažnyčios rektorius kan. Juozas Tumas-Vaižgantas 1921 m. užsakė ką tik iš Italijos grįžusiam dailininkui Petrui Kalpokui nutapyti didžiulį paveikslą Didžiajam altoriui „Vytauto Didžiojo padėka Švč. Mergelei Marijai po Vorsklos mūšio“, o paveikslą „Pietą“ 1927 m. įsigijo tiesiai iš parodos. Kiti šioje parodoje rodomi tarpukario laikotarpio kūriniai priklausė 1935 m. įkurtam Bažnytinio meno muziejui, kuris turėjo atskirą Moderniosios dailės skyrių, turtinamą kan. Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos dėka.

IŠEIVIJOJE. Tačiau visa ši viltingai besiformuojanti modernaus religinio meno tradicija buvo žiauriausiu būdu pertraukta prasidėjus sovietų okupacijai: pirmajai 1940–1941 m. ir antrajai – 1944 m., kurios privertė vienus menininkus nutilti, kitus – pasitraukti į Vakarus. Tačiau, pasak Marcelijaus Martinaičio, „ši nukirsta lietuvių meno šaka naujus, gyvybingus ūglius išleido išeivijoje, pasireikšdama monumentaliomis bažnytinio meno formomis. Ten įspūdingai pratęsiama tai, kas tuo metu buvo neįmanoma tėvynėje“. Rūpintojėliai, nukryžiuotieji, pietos, paveikslai, skulptūros, spalvingi vitražai, įkvėpti pavergtosios tėvynės ilgesio ir įvaizdžių, papuošė bažnyčias, kurios tapo tautinės ir kultūrinės bendrystės vietomis, identiteto katalizatoriumi, tuo pačiu praturtindami Vakarų Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados šventoves lietuviškumo genu. Tokie menininkai kaip Albinas Elskus, Vytautas Kazimieras Jonynas, Vytautas Kašuba, Vytautas Ignas tapo žinomi ir pripažinti platesniu, net pasaulio mastu. Jų kūriniai darniai atliepė Vatikano II Susirinkimo nuostatas ir popiežiaus Pauliaus VI 1964 m. paskelbtą encikliką „Ecclesiam Suam“, kvietusią Bažnyčią atsiverti dialogui su šiuolaikine kultūra.

SOVIETMETIS. Tuo tarpu Sovietų okupaciją kentusioje Lietuvoje įvairiausiais būdais buvo trukdoma bažnytinio ir religinio meno kūryba: išdrįsę kurti menininkai stigmatizuojami, smerkiami ar net persekiojami, jų darbai nepriimami į parodas. Dailininkas Antanas Kmieliauskas už „Šv. Kristoforo“ skulptūrą ir freskas Kauno Švč. Trejybės ir Klaipėdos Švč. M. Marijos Taikos Karalienės bažnyčioms buvo išmestas iš Dailininkų sąjungos. Todėl bažnyčiose dirbta slapta, o religinių temų darbai kuriami sau, darbų neviešinant, krikščioniškas temas, siužetus ir simbolius perkeičiant, slepiant po liaudies meno stilizacijos formomis, suteikiant neutralų pavadinimą. Antai dailininko Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio paveikslas pavadintas „Vakaras“, nors jame perfrazuojama Beržoro bažnyčios Kryžiaus kelio VIII stotis „Jėzus ramina verkiančias moteris“, be to, nenutapytas Jėzaus nešamas kryžius. Kurti religinį, o juo labiau bažnytinį meną prilygo tyliajai rezistencijai. Visgi net ir užgniaužtas religingumas reiškėsi Ezopo kalba ir buvo atpažįstamas, perskaitomas tarp eilučių, tarp ekspresyvių potėpių. Sovietmečio laikotarpio kūriniai į Kauno arkivyskupijos muziejų pateko iš Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos, kuri juos įsigijo meną globojusio kan. Algimanto Kajacko iniciatyva.

NEPRIKLAUSOMA LIETUVA. Lietuvai 1990 m. atgavus Nepriklausomybę, religinis ir bažnytinis menas vėl pradėtas intensyviai kurti. Amžinosios krikščioniškos temos ir siužetai vėl atranda kelią į dailininkų kūrybą. Naujai statomos bažnyčios prašosi pripildomos kokybiško bažnytinio meno, kaip Juozo Vosyliaus Kryžiaus kelio stotys, nutapytos Kauno Prisikėlimo bažnyčiai. Vienas darniausių šiuolaikinių bažnyčių pavyzdžių yra Dubingių Šv. Jurgio bažnyčia, pastatyta mecenatų Aurelijaus ir Aurelijos Rusteikų iniciatyva ir lėšomis. Parodoje rodomas šios bažnyčios Didžiajam altoriui skulptoriaus prof. Alfonso Vauros sukurtas „Prisikėlusio Kristaus“ modelis, didingai užbaigiantis Mirtį nugalėjusio Kristaus temą.

Paroda skirta pas Viešpatį išėjusios menotyrininkės prof. dr. LAIMOS ŠINKŪNAITĖS (1942–2023) atminimui, skatinusios Bažnyčios ir šiuolaikinės dailės dialogą. Visą gyvenimą turėdama ypatingai gilų tikėjimą, ji nenuilstamai darbavosi Bažnyčiai. Nuo 1996 m. ji buvo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Bažnytinio meno komisijų ilgametė narė, Šiaulių vyskupijos kurijos konsultantė. Ji asmeniškai rūpinosi atgautų bažnyčių atsakingu restauravimu ir deramu liturginės erdvės sutvarkymu, ypatingai daug širdies įdėjo tyrinėjant ir restauruojant Pažaislio vienuolyną, Kauno Šv. Petro ir Pauliaus arkikatedrą baziliką, Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus katedrą, Kauno Kristaus Prisikėlimo baziliką, Kauno Šv. Jurgio konventą. 1995–1999 m. ji inicijavo ir rengė kasmetines katalikų dailininkų parodas „Gloria Deo“, taip paskatindama gausų šiuolaikinės religinės dailės kūrinių atsiradimą. Nuo 1999 m. buvo Bažnytinio meno muziejaus (dab. Kauno arkivyskupijos muziejus) atkūrimo įkvėpėja, mokslinė darbuotoja, 2012–2015 m. direktorė. 2012 m. arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius ją apdovanojo aukščiausiu Kauno arkivyskupijos garbės ženklu – Šiluvos Dievo Motinos medaliu „už aktyvią veiklą Bažnytinio meno komisijoje, rūpinimąsi bažnytinio meno paveldu ir nuoširdų darbą Kauno arkivyskupijos muziejuje bei krikščioniško gyvenimo liudijimą“.

Menotyrininkai dr. Rima Valinčiūtė-Varnė ir dr. Darius Žukauskas

Paroda pristatė krikščioniškomis temomis kurtą XX–XXI a. Lietuvos dailę, ji ženklina pakitusį dailininko ir religinio meno santykį. Dailininkas – ieškantis, individualus ir nepriklausomas. Kviečiame užsukti ir įsitikinti.

Autoriai: Juozas Zikaras, Max Band, Vytautas Ignas, Augustinas Savickas, Mykolas Paškevičius, Vaidotas Žukas, Vilmantas Marcinkevičius, Eugenijus Varkuliavičius-Varkalis, Liudvikas Natalevičius, Vidas Pinkevičius, Bronius Uogintas, Alfonsas Dargis, Antanas Tamošaitis.

Eksponuojami kūriniai iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir Parko galerijos rinkinių.​

Interviu apie parodą Kauno dienoje

NAUJASIS SANTYKIS

2019 10 29 – 12 07

religinė tema Lietuvos XX-XXI a. dailėje

Nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo prieš 100 metų žymiausi kultūros veikėjai puoselėjo bažnytiniam menui skirto muziejaus idėją. 1935 m. duris atvėrė Bažnytinio meno muziejus. Deja, jo veikla truko neilgai. Antrojo pasaulinio karo suirutė muziejaus likimą pakreipė tokia pat tragiška linkme kaip ir visos valstybės: sukaupti eksponatai buvo išblaškyti skirtinguose muziejuose ir bažnytinėse institucijose, o dalis kūrinių pradingo visam laikui. Prasidėjus Atgimimui muziejaus rinkinį sudariusių vertybių paieškomis aktyviai užsiėmė prof. Laima Šinkūnaitė, kurios pastangomis 1999 m. atkurtas ir pats muziejus (dab. Kauno arkivyskupijos muziejus). Šias paieškas vėliau tęsė dr. Rima Valinčiūtė – Varnė. Per 19 atkurto muziejaus gyvavimo metų kolekcija buvo ne tik pildoma naujais kūriniais, bet ir senaisiais, priklausiusiais muziejaus rinkiniui iki karo. Pirmiausiai sugrįžo Kauno kunigų seminarijoje priglausti kūriniai, o 2016-2017 metais jų gretas papildė didelė gausa dailės ir tekstilės eksponatų, negandų metais išsaugotų kituose muziejuose: Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir Lietuvos dailės muziejuje.

Dėkojame jiems ir šioje parodoje visuomenei pristatome vertingiausius ir geriausiai išlikusius XVI-XIX a. skulptūros ir tapybos darbus, paskutiniu metu sugrįžusius į mūsų muziejų. Į ekspoziciją įtraukti ir jiems meninį kontekstą ar kompozicinę porą sudarantys kūriniai iš Arkivyskupijos muziejaus bei vienas, pasiskolintas iš Kauno arkikatedros. Besidomintiems Lietuvos senąja daile kai kurios eksponuojamos meno vertybės jau gerai pažįstamos iš menotyrinės literatūros ir ankstesnių parodų Vilniuje ir Kaune, kitos gi žiūrovams pasirodo po daugelio dešimtmečių pertraukos. Taigi šie nedingę skirtingų amžių ir stilių kūriniai vėl surinkti į vieną erdvę ir eksponuojami pastate, kur karo metais dar bandyta išgelbėti bažnytiniam menui skirto muziejaus idėją.

NEDINGĘ

2018 04 13 - 2019 10 20

išsaugoti bažnytinės dailės kūriniai

Parodoje kvietėme susipažinti su muziejuje saugomais dailės kūriniais iš įvairių Kauno arkivyskupijos bažnyčių. Diecezijos meninio paveldo pristatymui atrinkome seniausius ir vertingiausius muziejaus eksponatus. Į bažnytinio meno rinkinį iš šventovių jie atkeliavo savitais keliais ir skirtingais laikotarpiais (1935-1940, 1941-1944 ir nuo 1999). Parodoje eksponuoti kūriniai (XVI-XIX a.) perteikė Lietuvos bažnytinei dailei būdingus bruožus – profesionalių stilių ir liaudies meno jungtį. Paveikslų ir skulptūrų siužetai pasakojo žmonijos atpirkimo istoriją (Išganytojo kančia, mirtis ir prisikėlimas) ir reprezentavo kai kuriuos Lietuvoje populiarius šventuosius.

Ekspoziciją papildė interaktyvus Kauno arkivyskupijos žemėlapis, kuris susipažino lankytojus su visų 105 bažnyčių istorija, architektūrinėmis ir dailės vertybėmis. Tokiu būdų vienoje vietoje iš arti buvo galima pamatyti ne tik muziejuje saugomus kūrinius, bet ir didelę bažnyčiose išlikusio meninio paveldo dalį.

IŠ PRAEITIES ŠIANDIENAI

2017 09 19 - 2018 03 30