Bažnytinio meno muziejus

Idėja steigti Bažnytinio meno muziejų sklandė jau pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Tuomet tiek dvasininkų, tiek pasauliečių tarpe buvo susirūpinta dėl nykstančios senosios bažnytinės dailės vertybių. Tam pritarė ir Žemaičių vyskupijos kurija, tačiau šiam reikalui neturėdama nei lėšų, nei kvalifikuotų specialistų, sutiko pritarti M. K. Čiurlionio galerijos laikinuosiuose rūmuose planuojamą kurti bažnytinės dailės padalinį.

1924 m. architekto Vladimiro Dubeneckio parengtame Centrinio Lietuvos meno ir kultūros muziejaus projekte buvo numatyta atskira gotikinio stiliaus patalpa, skirta naujojo muziejaus ekspozicijai. Deja, tą kartą projektas taip ir liko neįgyvendintas, tačiau muziejaus įkūrimo idėja nebuvo pamiršta.

1929 m. įkuriama Bažnytinio meno muziejaus steigimo komisija, vadovaujama Jono Mačiulio-Maironio. Šios komisijos branduolį sudarė aktyviai bažnytinės dailės likimu besirūpinantys kunigai bei pasauliečiai: literatas ir kolekcininkas kunigas Alfonsas Sabaliauskas – Žalia Rūta, muziejininkas, Čiurlionio galerijos direktorius doc. Paulius Galaunė, bažnytinio meno entuziastas, dailininkas Adolfas Valeška, dailininkas Ignas Šlapelis, kunigas Jocius. Pasirengimo darbai truko dar porą metų, spaudoje pasirodant publikacijoms, jog sumanymas tebėra gyvas.

1931 m. komisija reorganizuojama į Pirmosios bažnytinio meno parodos komitetą, kurio pirmininku paskirtas Kauno arkivyskupijos metropolitas Juozapas Skvireckas. Tų pačių metų birželio 14 d. Teisingumo ministerijos rūmuose buvo atidaryta Pirmoji Lietuvos bažnytinio meno paroda. Rengėjai: Paulius Galaunė, Halina Kairiūkštytė, Alfonsas Valeška – sugebėjo parodyti, kad būsimam muziejui reikalingas kolekcijos branduolys egzistuoja. Parodos organizatoriai vylėsi, jog Bažnyčios vyresnybė pamačiusi, kaip įspūdingai atrodo vienoje vietoje sukauptos meno vertybės, pajus pareigą apsaugoti bažnytinės dailės kūrinius, kurie nebenaudojami dūla palėpėse, varpinėse ir kurių išsaugojimui parapijose neatsiranda lėšų. Taip pat tikėtasi, kad kuriamą muziejų finansiškai parems ir atitinkamos valstybės institucijos.

1934 m. Bažnyčios Sinodas patvirtino muziejaus steigimą, nurodydamas perduoti šiai įstaigai nebenaudojamus bažnytinius reikmenis, paveikslus bei skulptūras. Tais pačiais metais greta Kauno metropolijos kunigų seminarijos varpinės iškilo architekto Karolio Reisono projektuotas Rektorato rūmų pastatas (Rotušės a. 21), kuriame skirta vieta muziejui.

1935 m. gegužės mėn. 12 d. minėtų rūmų trečiajame aukšte duris atvėrė Bažnytinio meno muziejus. Oficialiai muziejus priklausė Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, tačiau finansiškai – nuo švietimo ministerijos ir be valstybės paramos nebūtų galėjęs egzistuoti.

Pirmuoju muziejaus vedėju buvo paskirtas Adolfas Valeška. Naujojo muziejaus kolekcija augo lėtai. Vienas reikšmingesnių įnašų buvo kolekcininko kunigo Adolfo Sabaliausko-Žalia Rūta perduotas liaudies meno rinkinys, pradėtas kaupti dar prieš Pirmąjį Pasaulinį karą. Taip pat perduoti jaunosios kartos lietuvių dailininkų – Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos, Alfonso Valeškos, Černės Pescikovičiūtės, Juozo Mikėno, Napoleono Petrulio – kūriniai, padėjo pagrindus muziejaus moderniosios bažnytinės dailės kolekcijai. Keletas eksponatų buvo perkelti iš Kauno miesto muziejaus.

1938 m. minint Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmetį ir 550-asias krikščionybės įvedimo Lietuvoje metines buvo surengta Antroji bažnytinio meno paroda. Tiesa, oficialiai paroda atidaryta 1939 m. sausio mėn. 29 d. Rektorato rūmų muziejaus patalpose ir veikė iki 1940 m.

1939 m. atgavus Vilniaus kraštą, su didžiausiu entuziazmu kai kurie menininkai bei kultūros veikėjai vylėsi, kad perkėlus muziejų į istorinę sostinę viskas bus kitaip. Tačiau taurūs ketinimai įkurti Vilniuje Religinio meno muziejų-institutą neišsipildė. Lietuvą užėmus sovietams, A. Valeška persikėlė į Vilnių, kur ėmė vadovauti Dailės muziejui, o 1941 m. pradžioje atvykęs į Kauną, jis savo nuožiūra, nesuderinęs su Bažnytinio meno draugijos nariais, didžiąją dalį jau uždaryto muziejaus turto išgabeno į sostinę.

Karo metais, muziejui atnaujinus veiklą kaip Religinės dailės muziejui, jo globėjai ir vadovas Kazys Varnelis mėgino derėtis, net bylinėtis dėl pagrobtų vertybių, tačiau susigrąžinti pavyko ne viską. Dalis eksponatų liko Vilniaus rinkiniuose, dalis apskritai dingo.

Po Antrojo Pasaulinio karo panaikinus Bažnytinio meno muziejų ir išblaškius jo eksponatus ilgą laiką nebuvo galima atvirai domėtis bažnytiniu menu. Nepaisant šių draudimų, 1988 m. spaudoje pasirodė menotyrininkės Laimos Šinkūnaitės straipsnis, kuriame buvo apžvelgiamas Bažnytinio meno muziejaus likimas pokaryje. Savo publikacijoje menotyrininkė skatino atgaivinti muziejų Kauno Šv. Jurgio bažnyčioje. Vėliau sekė dar keletas straipsnių šia tema, o 1990 m. gegužės mėnesį kartu su bendraminčiais Valstybiniame M. K. Čiurlionio muziejuje buvo surengta Trečioji bažnytinio meno paroda, kurioje buvo eksponuota dalis muziejaus rinkinio.

Rengiant Trečiąją bažnytinio meno parodą buvo eksponuojami 68 tapybos, skulptūros ir taikomosios dailės kūriniai, surinkti iš įvairių muziejų. Tuo pat metu Vytauto Didžiojo muziejuje eksponuota per šimtą liturginių drabužių ir reikmenų – arnotų, dalmatikų, kapų, stulų, antepediumų, varpelių juostų, žvakidžių, smilkalinių, tarpukaryje priklausiusių Bažnytinio meno muziejui.

1991 m. uždarius parodą ir nepavykus, kaip tikėtasi atkurti bažnytinio meno muziejaus, 1994 m. L. Šinkūnaitė vėl ėmėsi gaivinti šią idėją, nors muziejaus rinkinys pokario metais buvo išblaškytas po įvairius Lietuvos muziejus, įstaigas bei privačias kolekcijas. Neišlikę inventorinės knygos, nebuvo žinoma tiksli muziejaus rinkinio sudėtis. Buvo imtasi rinkinio rekonstrukcijos darbų.

1999 m. muziejus atsikūrė Kauno arkivyskupijos Bažnytinio meno muziejaus pavadinimu. 2001 m. gruodžio 6 d. įsteigtas iki šiol gyvuojantis Kauno arkivyskupijos muziejus (KAM).

Parengta pagal:

Jankevičiūtė, Giedrė. Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940, Kaunas, 2003, p. 130-139.

Jankevičiūtė, Giedrė. Dar keli puslapiai bažnytinio meno muziejaus istorijai, In: Naujasis židinys, 2000, Nr. 3, p. 116-122.

Valinčiūtė-Varnė, Rima. Bažnytinio meno muziejaus rinkinys: nuo istorijos iki rekonstrukcijos. In: Logos, 2001, Nr. 26, p.175-191.